Šaolino Ušu

Kinų kalboje yra daugybė terminų, apibūdinančių kovos menus. Tiksliausias – Ušu (kin.: Wu Shu 武術). Terminas Ušu susideda iš dviejų hieroglifų - 武 (U), reiškiančio „kovinis“ arba „karinis“, ir 術 (Šu), kuris verčiamas – disciplina, mokėjimas, metodas arba menas. Atsižvelgiant į hieroglifų reikšmę terminas Ušu verčiamas kaip „kovos menas“. Terminu Ušu apibūdinami visi iš Kinijos kilę kovos menai bei kovinio sporto šakos.

Tuo tarpu vakaruose vartojamas žodis Kung Fu iš tiktųjų kiniškai skamba – „Gung Fu“ (kin.: Gong Fu 功夫). Gung fu reiškia pastangas, darbą arba ypatingą per ilgą praktikos laiką įgytą mokėjimą ar įgūdžius, todėl dažnai vartojamas ir kovos menuose.

Ušu – harmoninga gilaus dvasingumo ir fizinio žmogaus tobulumo sintezė. Nė vienoje kitoje kultūroje neaptiksime tokios kovos meno ir išmintingo įsigilinimo į savo sielos paslaptis darnos. Būtent dėl to nuo seniausių laikų UŠU (kin.: Wu Shu 武術) kovotojai Kinijoje buvo laikomi sektinu pavyzdžiu.

Šaolino vienuolynas Kinijoje – tai garsiausia ir viena įtakingiausių kinų kovos menų mokyklų. Vaikų auklėjimo tradicija ir specialių vaikų grupių kūrimas Šaolino vienuolyne susiformavo XVII a. Pradžioje tokios grupės buvo formuojamos iš beglobių vaikų, kuriuos vienuoliai priglausdavo siekdami išgelbėti bei suteikti tinkamą išsilavinimą. Vėliau ši sistema tapo itin populiari net ir pasiturinčiųjų kinų šeimų tarpe, kurie nuo pat mažens atiduodavo vaikus auklėti į Šaoliną, kur jie įgydavo klasikinį išsilavinimą bei kovos menų įgūdžius.

Šaolino Ušu pratimai vaikus moko koordinacijos, disciplinos, dėmesio koncentracijos, gerina lankstumą bei reakciją, skatina pasitikėjimą savimi, ugdo valią bei atkaklumą. Šaolino moralės kodeksas Vude (Wude) padeda suprasti taisyklingos gyvensenos bei tinkamo elgesio supratimą.

Melkio mokykloje du kartus per savaitę vyksta Ušu treniruotės su trenere Vaiva Žostaute.

Muzikos garsai

Šeštadieniais Melkys prisipildo violončelių skambesio. Vaikai ir suaugę mokosi groti kartu su mokytoju Valdu Povilaičiu. Nuo mažiausio iki didžiausio muzikuoja. Kad mažiesiems būtų drąsiau – pirmiausia mokosi tėtis ar mama. Smalsūs, norintys atkartoti tai, ką daro tėveliai, mažiausieji – trejų, ketverių metų pipirai - jau groja. Tai Suzuki mokymosi metodo ypatumai. Šiuo metodu mokoma ne tik groti, bet ir formuoti harmoningą asmenybę, gebančią kurti ir saugoti grožį. Didžiausias AČIŪ mūsų Mokytojui Valdui – už išradingumą, meilę, kantrybę, atsidavimą.

Užgavėnės!

Kas ten dunda? Ar tik ne Melkiškiai apylinkes drebina, žemelę budina, paukštelius grįžti kviečia? Pilna priekaba įvairių gyvių. Kas rėkia, kas šaukia, o kitas puodais barškina, net Lašininis iš savo migio atsikėlęs nebežino ko griebtis! Visus ramina, nusnausti siūlo, neskubėti, žiemos gerumus vardija. Tačiau visi palaiko Kanapinį – pavasario laukiam, o su juo šilumos ir gyvybės..!

Kalėda, Kalėda

...„O ir atbėga devyniaragis...“, saule ant ragų nešinas... O saulę, pasirodo, kurmiukai saugojo, todėl taip tamsu ir šalta patapo. Rugiagėlė, Žibutė, Aguona ir Epsilonas keliavo jos vaduoti ir elnią devyniaragį pagalbon pasikvietė...

Štai tokį scenarijų vaikai sukūrė. Kartu su mokytoja Milda rašė tekstus, rinko dainas, mamai Inai akomponuojant dainavo, kūčiukus kepė ir gruodžio 23-iosios vakarą visiems padovanojo spektaklį „Saulės sugrįžimas“.

Smagi šventė tuo nesibaigė. Grįžtančia saule džiaugdamiesi mus sveikino miško žvėrys: kiškelis žaidimų mokė, sniegena apie kitų metų orus porino, Kanapinis kanapių pienu vaišino, Kalėdų boba kūčią užmaišė, o meška lepeška, lazdą pasiėmusi, drąsiausius kvietė blukį padaužyt, visas nuoskaudas ir piktumus išbarstyt.

Vėliau šokom, dainavom, dovanomis keitėmės, paplepėjom ir išsiskirstėm.

Žibintų šventė

Rudenį, saulutei tolstant, vakarams ilgėjant, vis stipriau pajuntame, kokia svarbi yra draugystė. Žvakučių ir žibintų ugnelės primena mums visiems brangią ir reikalingą šviesą ir šilumą. Todėl Žibintų šventė, kurią švenčiame lapkritį, būna jauki, truputi paslaptinga, užburianti.

Šiais metais Žibintų šventei tėveliai paruošė staigmeną ir suvaidino spektaklį „Nykštukų pasaka“, o vaikai vaišino pačių keptu morkų pyragu.

Pavėsinė

Rudenį su vaikais nusprendėme statyti pavėsinę, nes mums reikia vietos, kur galima būtų taškytis dažais, moliu. Be to, galima tiek daug išmokti bestatant. Pirmiausia vaikai piešė, galvojo ir svarstė kiek ji sienų turės, kaip ją puoš ir koks stogas saugos nuo lietaus ir sniego. Vėliau keliavome ieškoti geriausios vietos šiai gražuolei. Tikrinome, kur žemė lygesne, kur apylinkės gražesnės. Išrinkę vietą, sprendėme kokio dydžio pavėsinė turėtų būti, paėmę liniuotę matavome ir mąstėme. Viską apgalvoję mažieji statytojai važiavo pas Alfredą Malinauską ir Nerijų Dudėną, kuriems buvo pristatyti architektūriniai planai. Pakalbėję, pasitarę nusprendėme statyti aštuonkampį, kurio įėjimas žvelgs į vakarus, kad būtų galima palydėti saulę.

Ir prasidėjo rimtos statybos. Buvo atvežti aštuoni dideli rąstai, gręžiamos duobės, nešamos lentos, renkami sausuoliai, kepamos lauže bulvės, dainuojama ir labai rimtai dirbama. Plušo ne tik vaikai, bet ir tėveliai. Jonas su Mantu labai atsakingai gręžė duobutes ir tikrino, ar pavėsinė atlaikys jogos pratimus, daromus ant pačios smailiausios viršūnės. Nerijus ruošė ir kalė lentas, o kiti aplankydavo ir palaikydavo malonią atmosferą.

Iki didžiųjų žiemos šalčių pavėsinės karkasas jau buvo pastatytas, o dabar mes laukiame pavasario...