Permakultūra

Melkio mokykloje bendrąją ugdymo programą papildo bendruomenės nariams artimos veiklos. Viena jų – permakultūrinių idėjų pažinimas bei praktinis pritaikymas.

Permakultūra atsirado XX a. 6–7 dešimtmetyje kaip alternatyva eikvojančiam ir alinančiam mašininiam žemės ūkiui. Sąvoka „permakultūra“ gimė sujungus du angliškus žodžius – permanent ir agriculture – ir reiškia „ilgalaikė žemdirbystė“. Įdomu, kad šios idėjos vienu metu nepriklausomai iškilo Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje ir Austrijoje. Suvokę, kaip šiuolaikinis civilizuotas pasaulis naikina ekosistemas, rūšių įvairovę, išdžiovina upes, užnuodija vandenį ir dirvą, B. Molisonas, M. Fukuoka, S. Holceris ėmė siūlyti lokalų globalių problemų sprendimo būdą, kuris remiasi etika, sveikumu, kūrimo ir jungimo principu.

Permakultūriniu ūkininkavimo būdu atkuriamas dirvožemis, patenkinamos ūkinės reikmės, padedant gyvūnams ir augalams sukuriamos ilgalaikės ekosistemos. Kuo daugiau elementų sistemoje, tuo ji sveikesnė ir geriau save išlaikanti. Permakultūra – tai darnus kraštovaizdžio ir žmogaus, apsirūpinančio maistu, energija bei patenkinančio kitus materialius ir nematerialius poreikius, santykis. Bėgant metams, šis reiškinys apima vis platesnes žmonių veiklos sritis, kaip bendruomeninis valdymas, naujoji ekonomika ir finansai, kūno ir dvasios darna, kultūra, išsilavinimas ir mokymai, atkuriamoji žemdirbystė ir ekosistemų atkūrimas, statybos, prieinami įrankiai ir technologijos. Permakultūra tampa dėstomu mokslu, susiejančiu į visumą ekonomiką, ekologiją, resursų, energetikos valdymą, klimato raidos stebėjimą, hidrologiją, sėklininkystę, gyvulininkystę, nuotekų valymą ir kt. Remiantis permakultūrine visuminių procesų valdymo koncepcija sprendžiama daug uždavinių: vykdomas nualintų dirvų atkūrimas stambiu mastu, kuriama miškinė žemdirbystė, miško sodai; skatinama vietinė bioenergetika, vietinių medžiagų naudojimas, vietinis biologinių atliekų perdirbimas; kultivuojama intensyvi daržininkystė, sėklų rinkimo ir mainų sistema, naujų, pritaikytų kraštui veislių išvedimas. Permakultūros moksle pasaulis nedalijamas į dalis, o suvokiamas kaip vientisas gyvas organizmas, gilinamasi į gyvybiškai svarbias reiškinių tarpusavio sąsajas.

Permakultūra pateikia kitokį požiūrį į statybas: vieta statiniui parenkama pagal jo paskirtį, reljefą, raktinės linijos ir kitus parametrus; naudojami prieinami įrankiai ir technologijos, prie statybų vietos esančios medžiagos – medis, molis, akmuo; statiniai jungiami į grupes: namas – šiltnamis – garažas – ūkinis pastatas, čia auginamas maistas, perdirbamas pilkasis vanduo; taikomi saulės architektūros principai, lietaus vandens surinkimas ir panaudojimas, gruntinio šildymo ir vėsinimo sistemos namo mikroklimato sukūrimui; statomi kompostuojantys tualetai, siekiama, kad atliekos taptų ištekliais; didžiojoje statybų dalyje dalyvauja jų šeimininkai, taip prisiimdami atsakomybę už tų sistemų veikimo patikimumą; siekiama, kad toks namų ūkis būtų autonominis, stabilus ir stichinių nelaimių atveju; išlaikoma seka: ekologinis stabilumas – energinis efektyvumas – ekonomija.

Permakultūra, kaip mokslas ir gyvenimo būdas, tinka mažiems ūkiams. Šias žinias paranku taikyti savo sodybose naujakuriams, kurie dar neturi ūkininkavimo įgūdžių ir įpročių. Jos padeda kiekvienai šeimai turėti gilų supratimą apie pasaulio ekosistemas, namų ūkyje gyventi turtinantį, įvairialypį, gražų, kūrybingą, prasmingą gyvenimą. Žemės planetos ekosistemų negriaunantį gyvenimo būdą permakultūrininkai mato mažose ekologinėse gyvenvietėse, kur viskas gražiai susidėlioja į beatliekį uždarą ekosisteminį ciklą.

Mes norime šias idėjas perteikti augančiai kartai. Melkio mokykloje suteiksime vaikams galimybę pamatyti ir patiems išbandyti tokį gyvenimo būdą statant mokyklą, planuojant ir kuriant kraštovaizdį, auginant miško sodą, kraterinį daržą ir kt. Pagrindinius permakultūros dėsnius norisi pritaikyti ir įtraukti į mokyklos mokymo programą.